Komentatorius pasako, kad komanda žaidžia be tikro centro, nors aikštėje tebėra penki krepšininkai. Po minutės aukščiausias žaidėjas organizuoja puolimą, o įžaidėjas laukia perdavimo kampe. Norint perprasti tokius epizodus, neužtenka prisiminti, kuri pozicija paprastai skiriama aukštam ar žemam žmogui. Reikia atskirti pozicijos pavadinimą nuo užduoties, atliekamos konkrečiu momentu.
Šis gidas skirtas suaugusiam sporto mėgėjui, norinčiam užtikrinčiau suprasti rungtynes ar įsitraukti į mėgėjų krepšinį. Krepšinio pozicijos suteikia patogų žodyną, o žaidėjų bendradarbiavimas paaiškina, kodėl penketas veikia arba stringa. Pirmiausia susipažinkime su pavadinimais, paskui juos pritaikykime vienai nuosekliai atakai.
Penki pavadinimai nėra penkios privalomos stovėjimo vietos
FIBA taisyklės numato penkis vienos komandos žaidėjus aikštėje. Tradiciniai pozicijų pavadinimai aprašo įprastą funkcijų pasidalijimą, tačiau neįpareigoja krepšininko stovėti viename pažymėtame taške. Tą patį žaidėją per ataką galima pamatyti po krepšiu, aikštės krašte ir prie vidurio linijos.
Trenerių schemose dažnai naudojami skaičiai nuo vieno iki penkių. Jie nereiškia numerių ant marškinėlių. Skaičiumi pažymėta pozicija padeda trumpai nurodyti, kas pradeda veiksmą, kas stato užtvarą ir kas turi persikelti į kitą kraštą. Bazinį pozicijų skirstymą pateikia ir oficialus NBA pozicijų gidas.
|
Pozicija |
Dažnas žymėjimas |
Pagrindinė tradicinė funkcija |
|---|---|---|
|
Įžaidėjas |
1 arba PG |
Pradėti ir organizuoti puolimą |
|
Atakuojantis gynėjas |
2 arba SG |
Kurti grėsmę metimu ir prasiveržimu |
|
Lengvasis krašto puolėjas |
3 arba SF |
Derinti žaidimą iš toliau ir arčiau krepšio |
|
Sunkusis krašto puolėjas |
4 arba PF |
Padėti kovoti po krepšiu ir jungti puolimo grandis |
|
Centras |
5 arba C |
Veikti prie lanko, statyti užtvaras, kovoti dėl kamuolių |
Įžaidėjo darbas prasideda prieš pirmą perdavimą
Įžaidėjas dažnai atsakingas už tai, kad komanda pradėtų puolimą tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Tai apima kamuolio persivarymą, partnerių išsidėstymo įvertinimą ir pasirinkimą, kurį veiksmą pradėti. Jo sprendimo kokybė neapsiriboja rezultatyviu perdavimu. Kartais geriausias veiksmas yra paprastas perdavimas į kraštą, leidžiantis partneriui užpulti dar nepasiruošusį gynėją.
Pavyzdžiui, komanda atkovoja kamuolį, o vienas puolėjas jau bėga prie varžovų krepšio. Įžaidėjas turi įvertinti, ar ilgas perdavimas jį pasieks saugiai. Jeigu kelias uždarytas, skubėti vien dėl noro žaisti greitai neverta. Jis gali pritraukti kamuolį spaudžiantį gynėją ir perduoti arčiau esančiam partneriui, kad kamuolys judėtų pirmyn per kelias trumpas grandis.
Mėgėjų komandoje šis vaidmuo nebūtinai turi tekti žemiausiam žaidėjui. Daug svarbiau, kas ramiai valdo kamuolį spaudžiamas, mato aikštę ir geba aiškiai bendrauti. Pasidalijus puolimo organizavimą tarp dviejų žmonių, vienam nereikia kiekvienoje atakoje nuo pradžios iki pabaigos nešti visos atsakomybės.
Gynėjas ir lengvasis krašto puolėjas suteikia puolimui pasirinkimų
Atakuojantis gynėjas dažnai kuria grėsmę metimu. Tačiau jo veikla apima ir judėjimą be kamuolio: išbėgimą po užtvaros, įkirtimą už gynėjo nugaros ar laisvos vietos suradimą po partnerio prasiveržimo. Geras metikas gali padėti komandai net negavęs perdavimo, jei jį dengiantis varžovas nedrįsta pasitraukti į pagalbą.
Tarkime, gynėjas kamuolį gauna kairiajame krašte. Varžovas atbėga jo stabdyti iš baudos aikštelės. Jei puolėjas iš karto mato situaciją, jis gali mesti, prasiveržti pro artėjančio gynėjo šoną arba vienu perdavimu tęsti ataką. Jei kamuolį pirmiausia nuleidžia, kelias sekundes žvalgosi ir tik tada pradeda judėti, trumpas pranašumas išnyksta.
Lengvasis krašto puolėjas paprastai turi derinti kelias užduotis: atakuoti iš įvairių nuotolių, padėti kovoti dėl kamuolių ir gintis prieš skirtingus varžovus. Tai nereiškia, kad kiekvienas šios pozicijos krepšininkas privalo viską atlikti vienodai gerai. Vieno stiprybė gali būti metimas iš kampo, kito – prasiveržimas, trečio – aktyvus žaidimas be kamuolio.
Dėl panašių užduočių antros ir trečios pozicijų ribos dažnai persidengia. Todėl girdime bendrą pavadinimą „krašto žaidėjai“. Stebint penketą naudingiau klausti, kuris iš jų gali sukurti progą pats, kuris geriausiai užbaigia partnerių pradėtą ataką ir kuris imasi sunkiausios gynybinės užduoties.
Tradicinių krepšinio pozicijų schema. Tai vienas galimas išsidėstymas, o ne privalomos žaidėjų vietos.
Sunkusis krašto puolėjas ir centras valdo erdvę aplink lanką
Sunkusis krašto puolėjas tradiciškai padeda arčiau krepšio, kovoja dėl atšokusių kamuolių ir ginasi prieš aukštesnius varžovus. Tačiau konkrečiame penkete jis gali pradėti ataką už tritaškio linijos. Jei ten kelia metimo grėsmę, jo gynėjui sunkiau nuolat likti baudos aikštelėje ir trukdyti kitų žaidėjų prasiveržimams.
Centras dažnai yra svarbi atrama tiek puolime, tiek gynyboje. Jo užduotys gali apimti užtvarų statymą, perdavimo priėmimą prie lanko, atkovotus kamuolius ir pagalbą stabdant prasiveržimą. Vien blokų skaičius nepasako, ar jis gerai ginasi. Varžovas gali atsisakyti patogaus metimo vien pamatęs tinkamoje vietoje stovintį aukštaūgį, ir toks epizodas blokų skiltyje nepasirodys.
Žaidimas arti lanko nėra vien ūgio užduotis. Kamuolį svarbu pasitikti subalansuotoje padėtyje, įvertinti papildomo gynėjo vietą ir laiku apsispręsti. Jeigu centras nuolat laiko kamuolį nesureaguodamas į susitraukusią gynybą, partnerių judėjimas tampa mažiau naudingas. Jei perduoda laiku, tas pats dvigubas dengimas gali sukurti laisvą metimą kitur.
Ketvirta ir penkta pozicijos taip pat gali persidengti. Komanda kartais renkasi judresnį sunkųjį krašto puolėją centro vietoje, siekdama patogiau keistis dengiamaisiais arba išplėsti puolimą. Toks sprendimas turi kainą: reikia iš anksto susitarti, kas atitvers stipresnį varžovą ir kaip bus saugoma erdvė prie krepšio.
Viena ataka parodo viso penketo ryšį
Įsivaizduokime mokomąjį epizodą. Įžaidėjas turi kamuolį aikštės viršuje. Centras prieina statyti užtvaros. Atakuojantis gynėjas laukia dešiniajame kampe, lengvasis krašto puolėjas – kairiajame, o sunkusis krašto puolėjas stovi aukščiau kairėje. Ši pradinė tvarka skirta tam, kad kamuolį turintis žaidėjas matytų kelias aiškias perdavimo kryptis.
Įžaidėjui pasinaudojus užtvara, centras juda krepšio link. Jeigu abu gynėjai sustabdo kamuolį, atsiranda galimybė perduoti aukštaūgiui. Jeigu kampą dengiantis varžovas pasitraukia stabdyti centro, gali atsiverti tolimas perdavimas metikui. Tuo metu sunkusis krašto puolėjas koreguoja savo vietą, kad liktų pasiekiamas ir nesusigrūstų tame pačiame kelyje.
Svarbu, kad kampuose esantys žaidėjai nepultų vienu metu prie kamuolio. Jų kantrus išsidėstymas ir pasirengimas priimti perdavimą leidžia pirmajam veiksmui turėti tęsinį. Tokius komandinio puolimo, išsidėstymo ir užtvarų ryšius sistemingai nagrinėja FIBA trenerių mokymo vadovai.
Šiame pavyzdyje nė viena pozicija neveikia atskirai. Įžaidėjas priklauso nuo užtvaros kokybės, centras – nuo perdavimo laiko, o metikai – nuo gebėjimo priversti gynybą padėti. Net jeigu galutinį metimą atlieka vienas žaidėjas, jo sąlygas parengia visas penketas.
Gynyboje pavadinimai gali keistis vietomis
Krepšininko puolimo pozicija nebūtinai nusako, ką jis dengs kitoje aikštės pusėje. Aukštesnis gynėjas gali imtis pavojingo krašto puolėjo, o mažesnis žaidėjas – gauti užduotį trukdyti kamuolio organizatoriui. Treneris renkasi poras pagal greitį, jėgą, metimo grėsmę ir numatomus varžovų veiksmus.
Po užtvaros varžovais apsikeitę gynėjai taip pat neįgyja naujų oficialių pozicijų. Jie tiesiog laikinai vykdo kitą užduotį. Žemesniam krepšininkui likus prieš centrą, komanda gali padėti iš krašto, vėliau grąžinti įprastas poras arba susitarti tokio apsikeitimo vengti. Visa tai yra gynybos organizavimas, kurį vien sudėties sąrašas atskleidžia tik iš dalies.
Kaip pozicijas atpažinti pačiam
Suaugusiam sirgaliui sporto skiltis gali padėti atsirinkti dominančias varžybas, o jų žaidimą verta nagrinėti kelias atakas iš eilės. Vienas perdavimas ar vienas metimas dar nepasako viso žaidėjo vaidmens. Pasirinkite vieną komandą ir stebėkite, kaip jos krepšininkai dalijasi darbais nuo kamuolio perėmimo iki grįžimo į gynybą.
-
Kas patikimai perima kamuolį ir organizuoja pirmą puolimo veiksmą?
-
Kas juda be kamuolio ir iš kokių vietų dažniausiai laukia perdavimo?
-
Kas stato užtvaras, o kas jomis naudojasi?
-
Kas saugo lanką, kai partneris pralaimi individualią dvikovą?
-
Kas po metimo kovoja dėl kamuolio, o kas pirmas grįžta stabdyti varžovų?
Atsakymai padeda krepšinio pozicijas suprasti kaip tarpusavyje susijusius vaidmenis. Mėgėjų komandoje jie taip pat palengvina susitarimą: kas pradeda ataką, kas sudaro erdvės ir kas pasirūpina pusiausvyra po metimo. Aiškiai pasidalijus šiomis užduotimis, penketas gali žaisti darniai net tada, kai jo sudėtis neatitinka vadovėlinio vieno įžaidėjo, dviejų kraštų ir dviejų aukštaūgių paveikslo.
